Is an adaptation of a literary work a "creation" in and of itself?

Dalia Striogaitė pranešime gvildena intriguojančią, daugeliui rašytojų aktualią temą „Ar kūrinių perdirbinėjimas yra kūryba?“. Daugelis K. Borutos kūrinių turi po keletą redakcijų. Daugiausia perdirbinėta proza, kiek mažiau – poezija. Perrašinėjimą, pranešėjos nuomone, nulėmęs K. Borutos nepasitenkinimas savimi, noras ištaisyti klaidas. Ypač aktyviai rašytojas perdirbinėjo savo kūrinius 1957–1978 m., kai, dešimt metų neturėjęs galimybės dirbti kūrybinio darbo, jis vėl buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Tuo laikotarpiu jis imasi peržiūrėti savo ankstesnę kūrybą. Rašytojas bandė verstis senaisiais kūriniais, nes nenorėjo ir, jo paties žodžiais, „nepataikė rašyti pagal naują madą“. Be to, po ilgos tylos jis norėjęs sukurti, palikti po savęs ką nors didinga, kas pateisintų visą jo gyvenimą. Tačiau paskutiniais gyvenimo metais K. Boruta labai daug sirgo, tad naujam siužetui, naujam kūriniui nebeturėjo jėgų. Iki pat gyvenimo pabaigos jis dirbo prie trečiosios Medinių stebuklų redakcijos. Užbaigdama savo pranešimą D. Striogaitė priėjo prie išvados, kad kūrinių perdirbinėjimas rodo vidinę laisvę – autorius nesureikšmino savo kūrybos, žiūrėjo į ją laisvai. Brėždama paralelę tarp pamėgto K. Borutos personažo, Henriko Ibseno dramos „Brandas“ herojaus, ir paties rašytojo asmenybės, pranešėja teigė, kad rašytojo pralaimėjimas (leidyklos vis dėlto atsisakė spausdinti trečiąją jo romano redakciją) gali būti traktuojamas kaip didysis jo laimėjimas kovoje su sistemaIn the paper Dalia Striogaitė analyses an intriguing and topical issue of interest to writers: “Is the rewriting of literary works an act of creativity?” The majority of Kazys Boruta’s works have had several editions. His prose underwent more extensive rewriting than his poetry. According to the researcher, the rewriting was brought on by Boruta’s dissatisfaction with his own work and his desire to correct mistakes. The author was particularly active in rewriting his works from 1957 to 1978, when after ten years of not being in a position to engage in creative work, he was again accepted into the Writers’ Union. During that period he started reviewing his early literature. The writer tried to work with old literary pieces because he said he did not want to and “could not manage to write according to the new fashion”. Moreover, after the long silence he wanted to create and leave behind something magnificent, something that would justify his entire life. However, Boruta was often ill in his last years, therefore he did not have enough energy for a new topic or a new creative work. Until his very last days, he worked on the third edition of Mediniai stebuklai. At the end of the paper Striogaitė concludes that rewriting of literary works reveals the inner strength of a writer. It demonstrates that an author has not taken his creations overly seriously and has approached it in a free manner. Drawing a parallel between Boruta himself and a literary character that he loved, the hero of Henrik Ibsen’s drama “Brand”, Striogaitė states that the Boruta’s setback (publishers refused to publish a third edition of his novel) could be considered his great victory in the fight against the system